Ir niekas jo neatstos. Ir niekas jo nepagaus. Ir niekas jo nematys. Ir niekas jo nepažins. Ir niekada jo nepasakys. Ir niekas niekas jo nesupras. Taip plaukė per marias žmogus. Atgal. Į nežinią. Į šviesą. Tada buvo ir saulė, tada buvo ir smėlis, buvo ir pėdos jame. "-Kaip norėčiau pasenti prie jūros, prie to mažo miškelio ir didelių kopų, žiūrint į horizontą ir laukiant..." "-Ko laukiant?" "-Audros. Matei tuos debesis.. Kai audra baigiasi, jie būna pranašai. Tada nušvinta saulė ir būna tobula. Tokie tamsūs ir didingi. Nuostabu..." "- O kada būna nuostabiausia?" "-Tada, kai pamatai spindulį, išlendantį iš po sunkių patalų. Jis nušviečia jūrą ir tą akimirką tu žinai, kad gyveni." Jos ėjo nubarstytu smėliu, o bangos lengvai kuteno jų basas kojas. Baltos lyg balandėlės, keliavo tiesiai link švyturio pasitikti jo, pasitikti laimės. Bangos šėlo. Artinosi tobula akimirka ir jos tą žinojo. Sustojo. Iš po debesų sluoksnio išlindo spindulys ir viskas nurimo. Tokie grėsmingi ir bauginantys. O kažkur buvo valtis, o joje plaukė laimė. Ta mintis joms nedavė ramybės. "-O kada jis grįš?" "-Neskubėk, mažute, jis tuoj tuoj... Jau čia pat." O per marias plaukė žmogus į šviesą. Nerimas, dar kelios akimirkos ir...
"Ir vėl matau tavo veidą. Man niekas jo neatstos."